Jų žiedai primena mažas žvaigždutes, todėl jie vadinami astrėmis (lot. astrum reiškia žvaigždę). Trys čia dažniausiai auginamos rūšys – krūminis astras, naujaangliškasis ir neobelgiškasis astras – taip pat įgavo šnekamąjį marcinkos pavadinimą. Jie paėmė jį iš Marcino, spalio mėnesio gimtadienio berniuko, nes žydėjimas prasideda rugpjūtį ir baigiasi spalį.
Ką mėgsta astrai?
Visi astrai mėgsta saulę ir šilumą. Jie taip pat pakenčia šviesų atspalvį, bet nesudaro žiedpumpurių tose vietose, kur nėra saulės. Substratas turi būti gerai nusausintas ir derlingas. Lysvę reikėtų ruošti maišant žemę su komposto žeme, o jei labai molinga – ir su smėliu.Astrai blogai toleruoja sausrą. Karštu oru turėtume juos reguliariai laistyti. Tačiau rudenį laistymu nereikėtų persistengti.
Teigiama, kad daugiamečiai astrai yra „godžiai“ augalai, tai yra, jiems reikia daug maistinių medžiagų. Bent du kartus per metus – pavasarį ir vasarą – jas reikėtų papildyti sudėtinėmis trąšomis, kuriose yra kalcio.
Seni astrai dažniau serga ir rečiau žydi, todėl juos reikia atjauninti maždaug kas 3 metus. Lengviausia tai padaryti pavasarį nupjauti sumedėjusius gumulėlių centrus ir šias vietas užberti derlinga žeme. Po kelių savaičių ten pasirodo jauni ūgliai. Tačiau jei norite tuo pačiu metu dauginti augalus, turite iškasti ir padalinti visą karpį, pašalinant visas senas ir sumedėjusias dalis. Jaunus vienerių ir dvejų metų šakniastiebius paliekame sodinti.
Pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje astras galima dauginti ir viršūniniais auginiais. Nupjaukite ūglius, kad jie būtų apie 10 cm ilgio, ir įdėkite į drėgną smėlį. Po 3-4 savaičių perkelkite įsišaknijusius augalus į gėlynus.
Marcinki
Krūminis astras Aster dumosus pasižymi žemu ūgiu, dažniausiai neviršija 50 cm, o daugelis jo veislių užauga vos iki 20-30 cm. Puikiai tinka net smėlėtose vietose, nors tuomet reikia gausiau ir dažniau laistyti. Sudaro sferinius gumulėlius, apibarstytus smulkiais, apie 1,5 cm žiedeliais.
Novelgian astra Aster novii-belgii yra aukštas augalas – kai kurios veislės siekia iki 160 cm. Jis dažnai supjaustomas į vazą. Geriausiai tinka drėgnose dirvose, taip pat mėgsta drėgmę ore. Jei substratas per sausas, jis greitai išblunka ir miršta į ilgalaikes sausras.
Naujasis angliškasis asteris Aster novae-angliae taip pat yra aukštas, siekia iki 180 cm ir reikalauja pririšimo. Šis astras turi didžiausius žiedus (iki 2,5 cm skersmens), kurie užsimezga naktį, debesuotu oru ir po genėjimo. Taigi jis netinka vazoms. Jis gana gerai toleruoja sausrą, nors teikia pirmenybę drėgnoms vietoms.Reikalingas derlingas dirvožemis, kuriame gausu kalcio.
Rudeniniai astrai
Aster gawędka Aster amellus, kaip vienas iš nedaugelio astrų, žydi nuo vasaros vidurio iki rudens. Jai nereikia ypatingos priežiūros, tačiau reikia derlingos, daug kalcio turinčios dirvos. Auga lėtai, bet yra ilgaamžė rūšis ir nereikia persodinti 6–8 metus.
Širdelės formos astras Aster cordifolius ir viržių lapinis astras Aster ericoides labai skiriasi nuo likusių astrų. Jie turi plonus, bet gana aukštus ūglius, iki 120 cm. Dėl subtilios, ažūrinės išvaizdos jie dažnai vadinami šydo astrais. Jie mėgsta drėgnas ir derlingas vietas bei daug saulės. Rugsėjo ir spalio mėnesiais ant jų pasirodo kalėdiniai gėlių krepšeliai. Po žydėjimo patrumpinkite ūglius prie pagrindo.
Asters konteineriams
Dažniausiai konteineriams parenkamos mažos astrų veislės. Vazone jos gali augti iki 3-4 metų nepersodinant, tačiau geriausia kasmet pernešti į šviežią žemę, atjauninant augalus.Sėkmingo auginimo sąlyga – reguliariai laistyti gėles. Kas 2 savaites šeriame žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Jie puikiai jaučiasi balkone ar terasoje visą vasarą ir rudenį, tačiau žiemą reikia saugoti jų šaknis nuo nušalimo.
Aster kenkėjai
Rudens lietus skatina grybelinių ligų, kurioms astrai yra labai jautrūs, vystymąsi. Šiuos daugiamečius augalus dažniausiai puola miltligė (lapai ir ūgliai atrodo tarsi pabarstyti miltais), astra rūdys (tamsios dėmės ant lapų) ir Fusarium genties grybai, kurie užkemša laidus stiebe (augalas nuvysta). ir išdžiūsta, nors ir pakankamai laistoma). Kai tik pastebime bet kurį iš simptomų, išskobiame užkrėstus egzempliorius ir juos sudeginame, o likusią nuosėdų dalį purškiame tam skirtu cheminiu preparatu.
