Žiema tik iš pažiūros yra neveiklumo sode laikotarpis.
Bent jau man. Paukščiai, kurie visą vasarą drąsiai dirbo, kad apsaugotų mano sodą nuo kenkėjų, neleidžia man tinginiauti. Kai lauke šąla ir sninga, laikas atsilyginti savo sparnuotiems draugams.
Sode ir aplink namą turiu keletą vietų, kur paukščiai gali lesti. Už virtuvės lango pakabinau lesyklėlę, pripildytą lašinių, sumaišytų su įvairiomis sėklomis (linų, aguonų) ir kruopomis (kuskusas, mana). Taip pat
Pakabinau pavėsinėje ir prie verandos pavienius nesūdytų lašinių lopinėlius.
Tačiau mano sparnuotiesiems svečiams didžiausią džiaugsmą teikia obuoliais papuošta eglė. Raudona vaisiaus spalva patraukia prie medžio noriai skrendančių paukščių dėmesį. Net ir gausus sniegas negali visiškai paslėpti mano originalių dekoracijų. Paukščiai visada pastebės raudonus obuolius po b alto pūko sluoksniu.
Prie tokios neįprastos eglutės atkeliauja daugiausiai juodvarniai ir žaliakikiliai. Pastarųjų vasarą nemėgstu, nes turiu su jomis kovoti dėl pirmenybės prieš vyšnias, bet dabar? Aš juk neišvarysiu š alto ir alkano padaro! Vaisiai nuo eglės dingsta labai greitai. Kartais obuoliai suvalgomi per valandą. Tačiau eglutę „aprengiu“ vidutiniškai kas antrą ar trečią dieną, medžio viršūnę papuošiu keliais naujais vaisiais. Ir taip visą žiemą!
Sparnuotų draugų dėka turiu tiek daug darbo, kad net nežinau, kada… ateis pavasaris!
Maria Piątkowska
