Agrastas (Ribes uva crispa) – daugiametis nuo 60 iki 120 cm aukščio krūmas. Žali, apvalūs arba širdies formos lapai yra padengti švelniais plaukeliais. Lapų apačioje yra aštrių spyglių, kurie atgraso gyvūnus nuo jų valgyti. Krūmas gegužę žydi mažais žalsvais žiedais. Žali arba kaštoniniai vaisiai turi ploną odelę su aiškiai matomomis gyslomis. Vaisius renkame paeiliui, nuo birželio iki rugsėjo.
Turinys:
- Agrastas - darbo pasirinkimas
- Agrastų ligos ir kenkėjai
Agrastas - darbo pasirinkimas
Agrastams, kaip ir daugeliui uoginių augalų, reikia daug šviesos. Pavėsingose vietose neduoda gero derliaus – vaisiai reti ir smulkūs. Ši rūšis mėgsta priemolio arba priesmėlio dirvožemius, derlingus, erdvius ir šiek tiek rūgštus. Gruntinis vanduo turi būti bent 50 cm žemiau dirvos lygio, nes agrastų šaknys labai jautrios ir lengvai pūva. Agrastas gerai reaguoja į organinį tręšimą, sodinamas po mėšlo arba žaliosios trąšos
Krūmus geriausia sodinti rudenį, kai dirva pakankamai drėgna, o tai skatina įsišaknijimą prieš žiemą. Augalai sodinami į duobutes 5-7 cm giliau nei medelyne. Krūmai turi plačias vainikas, todėl juos sodiname 1,5 m x 2,0 m atstumu priklausomai nuo formos. Dirvožemis aplink augalus turi būti mulčiuotas, kad būtų sumažintas vandens išgaravimas iš dirvožemio ir ribojamas piktžolių vystymasis.
Nepakankamas vandens kiekis, net ir trumpą laiką, labai paveikia agrastų derlių. Todėl be lietaus laistyti krūmus turėtume net kasdien, o ne rečiau kaip kas 3 dienas.
Kad agrastų krūmas gerai vystytųsi ir duotų skanių vaisių, turime reguliariai purenti dirvą. Agrastų šaknų sistema yra sekli, todėl dirbdami būkite labai atsargūs. Reguliarus ravėjimas yra toks pat svarbus kaip ir purenimas. Besivystančios piktžolės riboja oro judėjimą ir padidina jo drėgmę, todėl agrastai gali užsikrėsti grybelinėmis ligomis.
Jei prieš sodinant krūmus dirva buvo tinkamai paruošta ir derlinga, tai pirmus dvejus metus krūmų mineralinis tręšimas apsiriboja tik azotu. Vėlesniais metais krūmus šeriame du kartus per metus. Pirmą kartą tręšti rekomenduojama po žydėjimo. Tai turės gerą poveikį ūglių vystymuisi ir padidins derlių. Antroji dozė paprastai skiriama po vaisių derliaus nuėmimo.
Pjovimas, nuo kurio priklauso krūmo derlingumas, yra nepaprastai svarbi operacija auginant agrastus. Po pasodinimo jaunus augalus reikia nukirpti per 1-2 pumpurus. Dėl to kitų metų pavasarį išaugs daug naujų, stiprių skeleto ūglių. Kitais metais pašalinkite visus silpnus ūglius, o paliktus nupjaukite iki 30 cm aukščio virš žemės. Agrastas vaisius veda ant 2 metų ūglių, todėl reikėtų reguliariai pjauti seniausius – 5-6 metų – ūglius. Dėl sanitarinių priežasčių kiekvieną pavasarį pašaliname visus pažeistus, sergančius ir užkrėstus ūglius.
Agrastų ligos ir kenkėjai
Didžiausia problema auginant agrastus – mažas atsparumas ligoms ir kenkėjams
Amerikos agrastų miltligė yra viena iš labiausiai paplitusių ir pavojingiausių agrastų ligų. B altas grybienos sluoksnis matomas tiek ant agrastų ūglių, lapų ir vaisių. Užkrėsti krūmai nustoja augti, o maži, nesustabdomi vaisiai yra netinkami vartoti.
Iš pradžių ant apatinių lapų atsirandančios dėmės, kurios laikui bėgant paruduoja, yra serbentų lapų antracnozės simptomas. Ligai palanki aukšta temperatūra, dažni krituliai ir didelė oro drėgmė. Kai liga vystosi, visi lapai pagelsta ir nukrenta.
Verta augalą sustiprinti natūraliais dilgėlių ar varnalėšų purškalais!
Pilkasis pelėsis yra drėgnos ir vėsios auros liga. Ja pažeidžiamos visos antžeminės augalų dalys, pasireiškiančios nekrozinėmis, didėjančiomis dėmėmis. Užkrėsti organai miršta, nuvysta ir vaisiai pūva.
Augalų apsaugos srityje labai svarbi prevencija – užkrėstų ūglių šalinimas, užkrėstų lapų grėbimas ir augalų ekstraktų bei skysto mėšlo naudojimas laistymui ir ekologiško augalų mėšlo purškimui. Augaliniai preparatai taip pat yra puiki alternatyva cheminiams pesticidams nuo grybelinių ligų.
Dažniausi kenkėjai, puolantys agrastus, yra amarai ir voratinklinės erkės – jos minta augalų sultimis, jas silpnindamos ir paveikdamos jų būklę.Voratinklinės erkės yra nematomos plika akimi. Jie mėgsta kolonizuoti apatinę lapų dalį, pumpurus ir jaunus ūglius. Juos galite atpažinti iš mažų voratinklių, kurių dėka šie voragyviai juda efektyviai. Kita vertus, amarus lengva pastebėti, nes daug jų atsiranda ant jaunų augalų dalių.
Kraštinės sienelės itin pavojingos krūmams – vabalams, kurių lervos minta augalų šaknimis. Taip pat gegužinių vabalų žolės mėgsta agrastų šaknis kaip savo mėgstamą maistą. Pažeista šaknų sistema neteikia augalams pakankamai vandens ir maistinių medžiagų, todėl jie nuvysta ir miršta.
Yra visas arsenalas natūralių būdų, kaip atsikratyti šių kenkėjų. Prieš naudojant cheminius preparatus, verta patepti skystu mėšlu ir piktžolių ekstraktais arba purkšti muilu ar aliejumi.
