Laukinis gyslotis, augantis beveik visoje Europoje, Plantago lanceolata taip pat žinomas siauralapių gysločių ir lauko liežuvių pavadinimais. Dažniausiai jį galima rasti pievose, laukuose, ganyklose ir šlaituose. Tai nereiklus augalas, jam labiausiai tinka lengvos ir orios dirvos.Gysločio lancetiniai augalai yra vėjo apdulkinami – išaugina apie 1000 sėklų.Lapai surenkami į rozetę, o nuo gegužės iki rugsėjo pasirodo maži smailūs žiedai.
Gysločio žolinė žaliava – stiebai ir ilgi bei siauri lapai, kurių gydomoji galia buvo įvertinta jau senovėje. Juose yra aukubino, gleivių medžiagų, pektinų, taninų (apie.6,5%), rūgštys: fumaras, benzenkarboksirūgštis, cinamonas, vanilė, mineralinės druskos (įskaitant cinko druskas ir silicio dioksidą) ir flavonoidai (baikaleinas, skoelareinas).Jauni gysločio lapai yra valgomi, nors ir šiek tiek kartaus skonio.
Tik nepamirškime jų nerinkti iš užterštos vietos, nes jose yra sunkiųjų metalų. Jauni gysločio lapai yra skanus salotų ir salotų priedas. Taip pat verta paįvairinti juos ir kitus patiekalus, kad mūsų mityba būtų praturtinta vertingais vitaminais ir mineralais, kurie padės susidoroti su pavasarinėmis peršalimo ligomis.
Gysločio lapeliais galima tepti nedidelius pjūvius ir žaizdelės susiglaus, tačiau augalinė medžiaga naudojama ir užpilams ruošti.Paprasčiausias receptas: į puodelį įpilkite šaukštą džiovintų gysločio lapų ir užpilkite verdančiu vandeniu, gerkite tris kartus per dieną
Toks nuoviras ypač padeda esant žarnyno uždegimams ir skrandžio opoms, taip pat efektyviai valo kvėpavimo takus. Juo galime plauti ir žaizdas, nors veiksmingiausi yra jauni lapai, ką tik nuskinti ir įtrinti į rankas (jie turi išleisti sultis)
Lancetiniai gysločiai noriai gyvena ne tik žemės ūkio pasėliuose, bet ir mūsų kruopščiai prižiūrimose vejose.Norint jo atsikratyti, augalą reikia išrauti. Esant stiprioms piktžolėms, padės tik cheminis apdorojimas.
Gysločio gydomosios savybės buvo žinomos prieš šimtmečius. Plinijus Vyresnysis rekomendavo jį naudoti gydant net 24 ligas. Senovės graikų gydytojas Dioskuridas sumaišė šio augalo sultis su medumi, kad palengvintų tuos, kurių žaizdos nuolat pūliavo. Remiantis istoriniais š altiniais, gobis taip pat buvo naudingas įkandus angis ir įgėlus skorpionui.
Savo ruožtu viduramžių vienuoliai vertino šį nuostabų augalą už tai, kad jis greitai mažina karščiavimą, padeda esant virškinimo problemoms, reguliuoja žarnyno veiklą, turi diuretikų poveikį ir apsaugo nuo anemijos.Įdomu tai, kad gysločio lancetiškumas taip pat buvo nepakeičiamas stebuklingų ritualų komponentas.Buvo tikima, kad į gėrimą įdėjus šiek tiek džiovintų lapelių, bus užtikrinta sėkmė meilėje ir apsisaugota nuo piktų burtų.