Daugelis vienmečių augalų gaunami iš sodinukų sėjant sėklas į dėžutes ir vazonus ant palangių, šiltnamiuose ir po tuneliais. Tačiau kai kurie žmonės pasirenka lengvesnį būdą –sėja tiesiai į žemętiesiai į paskirties vietą. Kai kurias vienmetes gėles tokiu būdu galima sėti antroje kovo pusėje, o daugiausia – balandžio ir gegužės mėnesiais. Pažiūrėkite, kaip padarytiįsėti gėles į žemęir kokias rūšis galime sėti tokiu būdu.
Gėlių sėjimas į žemę
Žydinčių augalų sėklų sėjos data ir vieta priklauso nuo dygimo laikotarpio trukmės, daigų jautrumo žemai temperatūrai, augalams reikalingo laikotarpio nuo sudygimo iki žydėjimo trukmės ir datos. kuriame norime gauti žydinčių augalų. Augalai, kurių vegetacijos laikotarpis yra ilgas, pavyzdžiui, nuolat žydinčios begonijos, žydintys nuo vasaros pradžios, sėjami sausio pabaigoje į slenksčius arba šiltnamius. Vasario ir kovo mėn. tęsiama kitų rūšių, tokių kaip meksikinių medetkų ir lobelijų, sėja.
Kai kuriems žmonėms gėlių sodinukų gamyba atrodo per daug sudėtinga arba kartais jie tiesiog bijo nesėkmės, pvz., dygsniavimo metu. Tokie žmonės gali pavasarį nusipirkti paruoštą gėlių sodinuką arba atliktigėlių sėjimą tiesiai į žemęTiesiogiai ant lysvių ir lysvių galite sėti augalų, kuriems reikia palyginti trumpo laiko, sėklas nuo sėjos iki žydėjimo (dažniausiai nuo 8 iki 10 savaičių, daugiausiai iki 12 savaičių).
Šios žydinčių augalų grupės atvejusėjos į žemę datapriklauso nuo sodinukų jautrumo žemai temperatūrai. Anksčiausiai, nes jau antroje kovo pusėje (žinoma, viskas priklauso nuo oro – dirva jau turi būti atšildyta ir tinkama ruošti sėjai), galima sėti Damasko juoduosius kmynus (Nigella damascena), gipsofilius (Gypsophilla). elegans), saldieji žirneliai (Lathyrus odoratus) arba rafinuota klarkija (Clarkia elegans).
Daug daugiau rūšių galima sėtitiesiai į žemębalandį. Tai: medetkos (Tagetes patula), rugiagėlės (Centaurea cyanus), rafinuotos cinijos (Zinnia elegans), keistosios (Mirabilis jalapa), laukinės gėlės godetia (Godetia grandiflora), gervuogės (Coreopsis tinctoria), medetkos officinalis (Celendula), fraficinitalisedula, (Reseda odorata), priekrantės šukutės (Lobularia maritima), svyruojantis burnočiai (Amaranthus caudatus), burnočiai paniculatus (Amaranthus paniculatus) ir trispalvė chrizantema (Chrysanthemum carinatum).
Gėles, kurių daigai jautrūs šalnoms, reikėtų sėti dar vėliau – tik gegužės mėnesį. Šiuo terminusėjama į žemępvz.didžioji nasturtė (Tropaeolum majus) ir vilkas (Ipomea lobata).
Priešsėjant gėles į žemę , gėlyno žemė turi būti gerai įdirbta, kad jis turi puikią struktūrą. Tada išvengsime, kad sėklos pernelyg giliai nugrimztų į tarpus tarp žemės grumstų. Idealiu atveju rudenį dirvą reikėtų iškasti trąšomis, tokiomis kaip kompostas ar mėšlas. Tada pavasarį užtenka supurenti kapliu ir išlyginti grėbliu. Substratas taip pat turi būti nuvalytas nuo senų augalų liekanų ir ravėti. Sėklų įsėjimo į žemę gylis priklauso nuo jų dydžio. Paprastai sėklos sėjamos į gylį, lygų tris kartus didesniam už sėklos dydį. Labai smulkios sėklos sėjamos ant dirvos paviršiaus jų neuždengiant. Išsamią informaciją apie sėjos gylį ir būdą dažniausiai galima rasti ant pakuotės su sėklomis.
Mažiausios sėklos sėjamos eilėmis. Kai sodinukai atrodo per tankiai apgyvendinti, kai kuriuos iš jų reikia sulaužyti. Didesnės sėklos sėjamos į lizdus, o didžiausių dydžių, pavyzdžiui, žirniai ar nasturtės, galima sėti atskirai (vadinamoji dėmėtoji sėja).
Sėklomspasėtoms į žemęreikia daug drėgmės, kad sudygtų, todėl lysves reikia reguliariai laistyti. Kad sėklos nebūtų išskalautos, lysvės laistomos labai subtilia, labai išsklaidyta vandens srove.