Siekdami išgyventi įvairiose nepalankiose buveinėse, augalai sukūrė daugybę adaptacijų. Jei augalai auga lengvuose, smėlinguose
ir sausuose dirvožemiuose, pritaikymas, be kita ko, apima dėl transpiracijos ribojimo.Augalai šią problemą sprendžia įvairiais būdais, pavyzdžiui, sukuriant vaško dangą ant lapų paviršiausSuteikia augalams pilkai mėlyną atspalvį.
Tokį prisitaikymą galima rasti daugelyje sukulentų, kurie, be besikaupiančio vandens, dažnai yra padengti vaško danga, pvz. daug sedum, eshever, eonium rūšių, bet ir kitų rūšių, pvz., Kalifornijos aguonų, pakrančių sodinukų ar vokiškų vilkdalgių.
Kitas sprendimas apsisaugoti nuo per didelio prakaitavimo – lapai, padengti pjaustytuvu, tai yra storu plaukelių „p altu“, dėl kurio augalai taip pat papilkėja, o kartais net ir b alti.Turi, be kita ko Biebersteino gumburėlis, vilnonė skaistykla, kirilicinė santolina, kai kurie verpalai, vabzdys, devivėrės arba helette.
Drėkinimas ir šaknų sistemos vystymas
Vasaros mėnesiais augalai patiria ilgus sausros laikotarpius. Dažnai atsitinka taip, kad, siekdami užtikrinti optimalų augalų vystymąsi, daugelis iš mūsų nusprendžia juos laistyti kasdien.Tuo tarpu toks dažnas laistymas „pablogina“ augalus, ypač kai laistome juos nedidele vandens doze, sudrėkindami tik paviršinį dirvos sluoksnį.
Tada šaknų sistema vystosi negiliai, o tai neleidžia augalams tapti savarankiškiems.Kad augalai patys išgyventų sausrą, jie turi turėti stiprią ir gilią šaknų sistemą. Laistymas rečiau, kas 3-4 dienas, bet su daugiau vandens – kad dirva būtų prisotinta bent kelių centimetrų gylyje.
Panašiu principu galime vadovautis ir vertindami, ar kritulių pakako – tada patikriname dirvožemio drėkinimo gylįVos kelių centimetrų drėgno pagrindo sluoksnis reiškia reikia papildomo drėkinimo.
